A theme of the age, at least in the developed world, is that people crave silence and can find none. The roar of traffic, the ceaseless beep of phones, digital announcements in buses and trains, TV sets blaring even in empty offices, are an endless battery and distraction. The human race is exhausting itself with noise and longs for its opposite—whether in the wilds, on the wide ocean or in some retreat dedicated to stillness and concentration. Alain Corbin, a history professor, writes from his refuge in the Sorbonne, and Erling Kagge, a Norwegian explorer, from his memories of the wastes of Antarctica, where both have tried to escape.
And yet, as Mr Corbin points out in "A History of Silence", there is probably no more noise than there used to be. Before pneumatic tyres, city streets were full of the deafening clang of metal-rimmed wheels and horseshoes on stone. Before voluntary isolation on mobile phones, buses and trains rang with conversation. Newspaper-sellers did not leave their wares in a mute pile, but advertised them at top volume, as did vendors of cherries, violets and fresh mackerel. The theatre and the opera were a chaos of huzzahs and barracking. Even in the countryside, peasants sang as they drudged. They don’t sing now.
What has changed is not so much the level of noise, which previous centuries also complained about, but the level of distraction, which occupies the space that silence might invade. There looms another paradox, because when it does invade—in the depths of a pine forest, in the naked desert, in a suddenly vacated room—it often proves unnerving rather than welcome. Dread creeps in; the ear instinctively fastens on anything, whether fire-hiss or bird call or susurrus of leaves, that will save it from this unknown emptiness. People want silence, but not that much. | Viena iš amžiaus temų – bent jau išsivysčiusiose šalyse – yra apie tai, kad žmonės trokšta tylos, bet niekaip jos neranda. Eismo ūžesys, nesiliaujantis telefonų pypsėjimas, skaitmeninių pranešėjų balsai autobusuose ir traukiniuose, televizoriai, kurie nenutyla netgi tuščiuose biuruose, be atvangos vargina ir blaško mus. Žmonių vaikai patys kamuoja save triukšmu ir ilgisi jo priešingybės, ieškodami jos dykynėse, vandenynų toliuose ar kitoje rimtį ir susitelkimą žadančioje priebėgoje. Istorijos profesorius Alenas Corbin‘as rašo apie tai iš savo jaukaus kampelio Sorbonoje, o norvegų tyrinėtojas Erlingas Kagge dalijasi prisiminimais iš Antarktidos platybių, kuriose vienumos yra ieškoję jie abu. Vis dėlto, kaip knygoje „Tylos istorija“ pažymi A. Corbin‘as, šiandien triukšmo turbūt nėra daugiau nei kadaise. Prieš atsirandant pneumatinėms padangoms miestų gatvėse galva plyšo nuo metalu kaustytų ratų dardesio ir pasagų kaukšėjimo į akmeninį grindinį. Kol žmonės dar nebuvo užsisklendę mobiliųjų telefonų pasaulyje, autobusai ir traukiniai skardėjo nuo pašnekovų balsų. Spaudos pardavėjai nerymojo sau tyliai prie laikraščių krūvelės – ne, jie reklamavo savo prekę visa gerkle, nuo jų neatsiliko prekiautojai vyšniomis, našlaitėmis ir šviežiomis skumbrėmis. Teatre ir operoje panirdavai į ovacijų ir švilpimo erzelynę. Netgi valstiečiai kaime plušdami prie ūkio darbų traukė dainas. Dabar jie nebedainuoja. Padidėjo ne tiek triukšmo lygis (juo žmonės skundėsi ir praėjusiais amžiais), kiek blaškanti jo skvarba netgi į tas sritis, kuriose turėtų karaliauti tyla. Čia stebina kitas paradoksas – kai, pavyzdžiui, pušyno gūdumoje, nykioje dykumoje ar staiga ištuštėjusiame kambaryje tyla vis dėlto paima viršų, užuot suteikusi ramybės ji neretai ima bauginti. Širdį užvaldo baimė, ir ausis instinktyviai „užsikabina“ už bet ko – ugnies spragsėjimo, paukščio giesmės ar lapų šiugždesio, – kas gali išgelbėti nuo tos nepažįstamos tuštumos. Žmonės nori tylos, bet ne per daugiausiai. |